Kūryba ir mokykla
Nuo vaikystės turėjau polinkį į vizualią kūrybą, menus. Tačiau ne visada nuosekliai šie gebėjimai buvo ugdyti. Mokyklos laiku trumpai lankiau Alytaus Dailės Mokyklą, tačiau dėl netolygaus dėmesio skyrimo kiekvienam mokiniui užsiėmimų lankymą nutraukiau.
Mokyklos metu mano meninis vystymasis buvo daugiau iš noro kurti, būti su savimi, ekspermentuoti, išreikšti save per spalvas, formas, peizažus. Tuo metu mano paprastoje lankomoje mokykloje nebuvo piešimo srityje sistemos, kaip mokyti, ugdyti meninius gabumus. Dėmesys buvo pagrinde skiriamas meno teorijai. Mano meninių gabumų vystymasis tobulėjo lėtai. Dėl mokytojos stipraus požiūrio primetimo į meną, kaip turėtų atrodyti ir būti man susiformavo saviraiškos kompleksai ir klaidingas savo meno vertinimas, pradėjau siekti rezultato, o ne kūrybos malonumo.
Pasiruošimas stojamiesiams į VDA.
10-12klasėse pradėjau lankyti aliejinės tapybos užsiėmimus privačiai, skyriau dėmesį savo piešimo tapymo įgūdžiams, nes nusprendžiau stoti į interjero dizaino specialybę. Buvo noras stoti į tapybą arba architektūrą, bet tuo metu buvo požiūris, kad iš meno "nepragyvensi", todėl nusprendžiau pasirinkti specialybę, kur galėčiau ir finansiškai užsidirbti. Į architektūrą stojamųjų nepadavau, nes išsigandau griežtų stojamųjų.Universitetas
Skyrus 2metus atidaus pasiruošimo ir meninio išsilaivinimo lankantis privačiai pas dailininką Alytuje, pavyko įstoti į Vilniaus Dailės Akademijos interjero dizaino specialybę. kur labai patiko darbas su skirtingomis medžiagomis, priemonėmis, dažais, kompozicija, šviesos-šešėlio žaismu ir panašiai. Šie metai tikrai praturtino mano ne tik suvokimą bet ir vidinį pasaulį.
Pasimetimas gyvenime
Po studijų VDA mano gyvenime įvyko
pasimetimas. Baigėsi nurodymai iš šono, ką daryti, ko mokytis, baigėsi
mokymosi pareigos ir mano viduje įvyko pasimetimas ir iškilo klausimas: O
TAI KĄ DARYTI DABAR? KAS TOLIAU? Ir baimė imtis veiksmų, gyventi savo
gyvenimą. Įnikau į priklausomybes. Išryškėjo nuo vaikystės bėgimas nuo
realybės į žaidimus, su netikrais pasiekimais ir netikrais draugais. Su
tais netikrais draugais darydavome "meetus", kurių metu, kad
atsipalaiduočiau ir megsčiau ryšį naudojau alkoholį. Skaitau, kad
turėjau priklausomybę, nes vartodavau alkoholį retai - bet labai
stipriai. Taip pat turėjau priklausomybė kanapei - labiau iš nusivylimo gyvenimu, nes gyvenau, ne taip kaip norėjau gyventi, su baime. Klaidingai maniau, kad tai padeda man atsipalaiduoti.
Dirbau mažai prasmingame darbe, socialiai ryšiai silpni, nes buvau uždara. Perėjau prie priklausomybės kanapei, o tada mano gyvenime atsirado duobė. Lūžis psichologiškai, fiziškai, emociškai. Prasidėjo liga, kuri paveikia emocijas ir elgiasį, mąstymą. Su šia liga supratau, kad noriu jausti save, noriu gyventi savo gyvenimą ir su tokiomis mintimis stiprus lipimas aukštyn iš duobės. Man tai užtruko apie 3metus, progresas vyksta ir toliau.
Per sudėtingą gyvenimo tarpsnį pagalvojau, kodėl gi neišpildžius savo svajonės su architektūra ir susiradau darbą architektūroje, kur dirbau apie 6metus. Darbas ir su privalumais ir su trūkumais. Architektūroje nėra jau tiek daug kūrybos ir beveik kiekvieną dieną vaikščiojau į darbą su alkana širdimi, kuriai trūko kūrybos, kūrybos malonumo ir pasitenkinimo. Projektai dažnai būna schematiški, daug detalizavimo ir popierių tvarkymo. Man buvo sudėtingas gyvenimo etapas.
Asmeninio tobulėjimo m0kymai - grįžimas prie kūrybos.
Dirbant architektūros srityje, norėdama išeiti iš savo ligos, kuri veikia emocijas, mintis, kūną ir kartu, kad išeičiau iš priklausomybių, nuėjau į tęstinio centro mokymus (dabar questum training), pas asmenį, kurį gerbiau - Tomą Kaulinską į asmeninę mentorystę -Davinči mokymus 1 metų programą. Dirbau su savo tikslais, vertybėmis, baimėmis, emocijomis, mintimis, ribojančio mąstymo įsitikinimais, laiko planavimu ir produktyvumu. Pagerinau savo darbinius rezultatus tuo metu dar dirbdama architektūros srityje. Mokiausi valdyti projektus, komunikuoti aplinkiniams apie savo norus, tikslus, apie asmenines ribas. Dirbau su traukinėmis vaikystės situacijomis, ieškau priežaščių, kas lėmė, kad įnikau į priklausomybes.
Dirbant su šiais klausimais aš grįžau prie kūrybos, kurią išbandžiau įvairią, kuriai tik kilo idėjos. Iš pradžių kūriau iš vaizduotės, buvo sudėtinga, pasimetimas, "nežinojimas ką piešti", ką kurti, kilo vidinis pasipriešinimas, kad negražu, tačiau išjungus vidinį kritiką kurį pavykdavo tuo metu išjungti retai man pavykdavo atsipalaiduoti ir mėgautis kuriant spalvomis. Vėliau išbandžiau kūrybą kopijuojant gyvūnus iš paveiksliukų, pritempinėjau save prie tapytojos, kad galbūt tai bus sritis iš kurios gyvensiu. Realistinės tapytojos menininkai tapo paveikslą etapais, ir skiria didelį laiką vienam paveikslui sukurti - išbandžiau ir aš, Skirdavau vienam paveikslui nebe 1-2h o 4-6h. Kūryba buvo gilesnė, tačiau manęs nelabai tenkino. kilo vidinis pasipriešinimas, kad aš kopijuoju, o ne meną kuriu. Mano širdžiai tokios kūrybos neužteko nes tai kilo ne iš mano vidaus. Po to pradėjau išbandyti įvairias priemones, būdus ir mokytis mėgautis procesu, o ne kiek vidiniu rezultatu, Pradėjo kilti pasipriešinimas ir savęs spaudimas, kad kiekvienas darbas turi būti gražus ir man patikti. Tada prasidėjo mano pirmieji suvokimai, kad kūryba yra emocinė ir intuityvi vidinė.
Asmeninių meno praktikų nuotraukos.
Naujas etapas - išėjimas iš architektūros
Nuo 2024m pasirinkau išeiti iš architektūros darbo, kad pradėti eiti savo vidiniu keliu ir gilintis į meno sritį, pagal pajautimą ir per intuityvų piešimą. Išreiškiant savo jausmus, emocijas ant lapo ar drobės. Skatinu atsisakyti tapyti ar kurti iš atmintyje iš anksto susikurto paveiksliuko, o išbandyti kūrybą taip kaip veda ranka, ko norisi būtent tuo metu. Turiu omenyje tiek linijas, formas ar spalvas. Dažnai tokia kūryba turi terapinį poveikį, Atsipalaidavimas,laikas sau, kokybiškas buvimas su savo vidumi..
Kūrybą aš skaidau į dvi kategorijas: sielos kūryba, kuri kyla iš vidaus - harmoninga, graži ir tokiu būdu siela rodo simbolius apie mano vidinį pasaulį, kurie turi reikšmę. Ir antra kategorija - emocinė kūryba, kur atsiskleidžia traumos, skausmai, liūdesys, pyktis ar kitos niūrios emocijos. Mano suvokimu, norint kurti harmoningai ir iš širdies pirma svarbu praeiti emocinę kūrybą ir išsivalyti emocines problemas, tada kūryba džiugina ir patį autorių ir aplinkinius žmones.
Šiuo metu esu vis dar procese. Dirbu su emocijomis, kur matau prasmę ir naudą sau ir kitiems žmonėms. Liga suvaldyta, yra stabilumas ir su gydytojo palaikymu vyksta vaistų mažinimas. Kadangi vaistai geriami yra psichiką koreguojantys vaistai, juos mažinti galima lėtai, jie turi antidepresinį poveikį. O kūnas su vaistais yra nuo 2017m iki dabar. Jis jau atpratęs pats be papildomų priemonių reguliuoti emocijas, todėl tenka mokytis jausti ir išjausti per papildomas priemones, metodus.
Kūrybą praktikuoju 3-5kartus per savaitę. Tai apie ką aš kalbu ir dalinuosi, aš tuo gyvenu, tai nėra tik praktikos, užduotys. Tai mano asmeninė patirtis, kas man pasiteisina, padeda susitvarkyti su savo banguojančiomis emocijomis, atvesti jas į balansą. Kurti ryšį su savo vidiniu pasauliu.
Vidinė kūryba išėjus iš architektūros darbo:
Asmeninių meno praktikų nuotraukos.
Hobis - akimirkų fotografavimas
Darbas su savimi kartu gražino mane ir prie fotografijos. Panirau į man gražių akimirkų fotografavimą gamtoje ir viešinimą internetinėje erdvėje. Nuotraukų fiksavimas man yra buvimas "čia ir dabar" akimirkoje ir įprotis, kuris padeda pastebėti daugiau gražių dalykų, kurie supa mane. Tai yra mano hobis, laisvalaikio leidimas ir gyvenimo filosofijos dalis. Daugiau savo pastebėtomis akimirkomis dalinuosi savo asmeninėje paskyroje, tačiau reguliariai planuoju pagal tematiką dalintis ir savo veikloje. Gamtoje galima stebėti spalvų derinius, jų kintamumą, procesus, kaip tai veikia nuotaiką. Gamta - tai nemokamas šaltinis, kurį turi kiekvienas, tereikia išsiugdyti įpročius sustoti ir išmokti grožėtis. Pridededu keliata nuotraukų iš savo asmeninio archyvo.
